Tauben über der Stadt
Meine stadt,
mein sonnenauf- und -untergang,
straßen-, dächer- und menschen-
horizont, unruhiger, du!
Ich finde dich wie mich selbst.
Ich bin kein turm von dir –
die türme sind zu einsam.
Ich bin dein schweigen und
kurzes besinnen.
Ich bin eines deiner vielen fenster,
durch die du in die welt schaust,
durch die du lachst
und weinst.
Die turmuhr
schlägt die stunden.
Vom glockenturm fliegt ein taubenschwarm
wie die sekunden
über die stadt.
Wir alle haben eine eigene taube
und alle haben eine eigene stadt,
in der sonnenuntergänge
durch die straßen gehen
und in schaufenstern liegen
als ballen schönster stoffe.
Früh am morgen
kommt, mädchen, in die stadt –
fröhlich und gut
werde ich hinter dem tresen stehen
eine leichte weise pfeifen,
und jeder
ein stück sonne abschneiden.
Original anzeigen
Justinas Marcinkevičius Balandžiai virš miesto
Mano mieste,
saulėteki ir saulėlydi mano,
gatvių, stogų ir žmonių
neramus horizonte!
Aš tave kaip save atrandu.
Aš nesu tavo bokštas —
bokštai per daug vieniši.
Aš tavo tyla ir
trumpas susikaupimas.
Aš — vienas iš daugelio tavo langų,
kuriais tu žiūri į pasaulį,
kuriais tu juokies
ir verki.
Bokšto laikrodis
valandas muša.
Iš varpinės pulkas balandžių
kaip sekundės
virš miesto pabyra.
Mes kiekvienas turim savo balandį
ir kiekvienas turime savo miestą,
kur saulėlydžiai
gatvėmis vaikšto
ir gula vitrinose
gražiausių drobių rietimais.
Ryt iš ryto
ateikit, merginos, į miestą —
linksmas ir geras
už prekystalio aš stovėsiu
ir, švilpaudamas lengvą motyvą,
kiekvienai
po gabalą saulės atrėšiu.