Anfang eines Epos
Unerwartet stieg ein wort auf
und blieb stecken in der kehle wie eine träne.
Beweinen, beweinen wir uns selbst!
Stein.
Auf dem stein – feuer.
Über dem feuer –
habicht und taube.
Ewig ist das feuer.
Ewig sind habicht und taube.
Nicht ewig ist nur der stein –
ihn ersetzten messing und eisen.
Seen hatten noch keine namen.
Alle flüsse waren noch Donaulein.
Und kinder spielten mit nattern
und wie heute – dufteten sie nach milch.
Männer bahnten sich wege mit feuer.
Abends dachten sie schwer nach
über alles, was sie gesehen am tag,
suchten nach grund und zweck.
Diesen sommer grub man ein hügelgrab aus
und alles, das man fand,
begrub man im museum zum zweiten mal.
Als niemand hinsah,
beweinte ich sie
nach altem brauch –
zum zweiten mal.
Original anzeigen
Justinas Marcinkevičius Epo pradžia
Netikėtai iškilo žodis
ir įstrigo gerklėj kaip ašara.
Apverksim save, apverksim.
Akmuo.
Ant akmens ugnis.
Virš ugnies —
vanagas ir balandis.
Amžina ugnis.
Amžini vanagas ir balandis.
Neamžinas tik akmuo —
jį pakeitė žalvaris ir geležis.
Ežerai dar vardų neturėjo.
Visos upės dar buvo dunojėliai.
O vaikai žaidė su žalčiais
ir kaip šiandien — kvepėjo pienu.
Vyrai skynimus ugnimi leido.
– – –
Vakarais jie sunkiai galvojo
apie visa, ką matė per dieną,
ieškodami priežasties ir tikslo.
Šią vasarą atkasė pilkapį
ir visa, ką rado,
antrą kartą muziejuj palaidojo.
Kai niekas nematė,
aš senu papročiu
apverkiau juos —
antrą kartą.